Turbūt bene visi kauniečiai apie architektę Živilę Šimkutę jau yra girdėję. Ji – ne tik architektūros ir urbanistikos biuro „MASH studio“ partnerė. Taip pat ši specialistė neretai garsiai pasisako ir apie Kauno miesto architektūrinius pokyčius bei pabrėžia dialogo tarp miesto atstovų ir gyventojų svarbą.

Daugybę kūrybinių dirbtuvių, žaidybinių užsiėmimų bei vertingų diskusijų suorganizavusi bei vedusi urbanistė kauniečius liepos 31 dieną kviečia į Kauno miesto savivaldybės ir Kauno būsto modernizavimo agentūros organizuojamą šeimų pikniką „Kuriame miestą drauge“.

Kalniečių parke vyksiančiame renginyje architektė su komanda ves miesto erdvių planavimo rolių žaidimą. Jo metu dalyviai galės patys pabandysi susitarti dėl Kauno miesto daugiabučių namų kvartalų ateities.

Architektė sutiko pasikalbėti apie Kauno miestą, jo virsmą, savo pačios deklaruojamas vertybes bei tai, kodėl tokio tipo renginiai – puikus būdas užmegzti dialogą su gyventojais.

Jūs esate architektė, kuri daugiausia dirba su darnaus vystymo procesais miestuose. Sakykite, kodėl Jums asmeniškai yra svarbi ši sritis? Kokią prasmę Jūs matote dirbdama vardan to, kad miestai taptų šiuolaikiškesni bei darnesni?

Kalbant apie šiuolaikinį miestą, negalima į aplinką žvelgti tik iš pastatų perspektyvos. Svarbu suvokti, kad miestuose egzistuoja labai daug skirtingų dalykų. Fiziniai dalykai yra komplikuoti mažiausiai. Tai – infrastruktūra, pastatai, vandens ir elektros tiekimas, automobilių judėjimas. Tačiau yra ir labai stipriai komplikuotos sistemos, pavyzdžiui: žmonių santykiai, tam tikri jų pasirinkimai, kultūra, gyvūnijos pasaulis. Kiekvieną miestą sudaro labai daug dedamųjų.

Darnaus vystymosi procesai būtent todėl man ir yra įdomūs. Aš noriu, kad į miestą būtų žvelgiama kompleksiškai ir nei viena jo dalis nebūtų pamiršta. Juk svarbūs ne tik pastatai, tačiau ir viešosios erdvės, žmonių savijauta mieste ir dar daugelis kitų dalykų. O tam, kad dirbtum miesto vystymo srityje, turi visas tas sistemas suprasti bei padėti žmonėms susikalbėti. Man tai visada buvo labai įdomu.

Esate žmogus, kuris Kauną pažįsta ypatingai gerai, mat čia augote, tebegyvenate ir dabar. Sakykite, kaip miestas keitėsi? Koks jis buvo tada, kai buvote vaikas, o koks jis yra dabar?

Vaikystėje Šilainiai man buvo labai artimi. Ten ne tik gyvenau, tačiau ir lankiau mokyklą, leidau laiką su draugais. Vėliau pažinau ir miesto centrą, ten važiuodavau į būrelius, užsiėmimus. Kai aš augau, Šilainių mikrorajonas buvo puiki vieta gyvenimui. Viskas žalia, gražu, pėstute galima visur nueiti. Jei reikia, pavažiuoji autobusu. Tačiau vėliau viskas pasikeitė. Mikrorajonas tapo mažiau patogus – vaikų žaidimų aikštelės „pavargusios“, tėvai vaikų nebeišleidžia vienų žaisti kiemuose, mat juose vyksta nuolatinis automobilių judėjimas.

Man norėtųsi, kad žmogui, kuris gyvena mieste, nebūtinai reikėtų turėti automobilį. Miestai turi būti planuojami taip, kad pėstute būtų galima pasiekti visus reikalingus objektus. Tokiu būdu tėvai būtų laisvi gyventi savo gyvenimą, jiems nereiktų kasdien vežioti vaikų į būrelius, mokymosi įstaigas ir panašiai. Norėčiau, kad visur būtų žalia ir gražu, kitaip tariant, kad gyventojai atgautų viešąją erdvę sau.

Jūsų norai labai gražūs ir prasmingi. Tačiau, sakykite, kodėl taip svarbu keičiant miestą būtinai komunikuoti ir su to miesto gyventojais, kitaip tariant, žmonėmis, kurie ir gyvena tuose mikrorajonuose?

Juk niekas nepažįsta savo gyvenamosios aplinkos geriau nei žmonės, kurie joje ir gyvena. Kai žmogus ateina pas architektą projektuotis individualaus namo ar buto, nėra net tokios minties, kad viską padarys vien architektas. Klientas turi išsakyti visus pageidavimus ir lūkesčius.

Diskusijos, aptarimas, bandymas suprasti – neatsiejami dalykai, kurių prireikia siekiant gerų rezultatų. Tad tvarkant viešąsias erdves turėtų būti vadovaujamasi tokiomis pat taisyklėmis. Juk yra žmonės, kurie ta erdve ir naudosis. Ir nors architektai yra paruošti dirbti su erdve, suprasti mastelius, bet konkrečius dalykus geriausiai suvoks žmonės, kurie kasdien leidžia laiką toje erdvėje.

Architektai turi didžiulę atsakomybę išgirsti, ką sako gyventojai, įsiklausyti į jų lūkesčius ir norus. Taip pat jie kartu turi užtikrinti, jog projektavimas atlieptų ir tuos, kurie nesireiškia viešuose susirinkimuose ar socialinėje erdvėje. Tai – moterys, ypač jaunos mamos, senjorai, vaikai, paaugliai, neįgalieji ir kitos pažeidžiamos grupės. Taip pat svarbu, kad viešos erdvės netaptų plynomis automobilių stovėjimo aikštelėmis.

Liepos 31 dieną Kauno miesto savivaldybės ir Kauno būsto modernizavimo agentūros organizuojamame renginyje „Kuriame miestą drauge“ gyventojus jus pakviesite į rolių žaidimą. Sakykite, ar tokie metodai gali padėti spręsti tam tikras problemas?

Tokie žaidybiniai metodai padeda užmegzti dialogą. Jie padeda įsijausti į kito rolę. Juk gyventojas galvoja apie savo interesus, tačiau jo požiūris gali būti kitoks, jei jis pabandys įsijausti į miesto administratoriaus rolę. O pats miestas privalo galvoti apie visų interesus. Tokiu metodu galima suprasti vienas kito perspektyvą, tapti vienas kitam jautresniu. Juk iš esmės visi norime vieno dalyko – gražaus, tvaraus ir šiuolaikiško Kauno.

Aš džiaugiuosi, kad Kauno miestas tampa atviras, o savivaldybė kviečia gyventojus dialogui. Šis renginys – galimybė pasikalbėti, sugriauti mitus. Tikiu, kad renginyje sudalyvavę žmonės taps atviresni pokyčiams ar tolimesniems pokalbiams.

Ačiū architektei Živilei Šimkutei už malonų pokalbį.

Viešas renginys „Kuriame miestą drauge“ organizuojamas liepos 31 dieną, nuo 18 val., prie Kalniečių parko skaityklos. Detali programa: bit.ly/kalnieciu-piknikas.